Galvos skausmo epidemiologija

 Galvos skausmas yra subjektyvus simptomas, kuris gali būti sudėtingo pirminio sutrikimo, pvz., migrenos, dalis arba
nepasireiškusios ligos požymis. Jei simptomas neturi objektyvių požymių, tiksliai diagnozei ir tinkamam gydymui nustatyti būtina
aiški klasifikacijos sistema. 1988 m. Tarptautinė galvos skausmo draugija sukūrė įvairių galvos skausmų terminus ir nuoseklius
diagnostikos kriterijus (pavyzdžių rasite 2.1 ir 2.2 lentelėse). Ši sistema tapo galvos skausmo diagnozių standartu, ją patvirtino
Pasaulio sveikatos organizacija ir įtraukė į tarptautinį ligų klasifikatorių (ICD-10). Sistema leidžia paprasčiau atlikti epidemiologinius tyrimus ir klinikinius vaistų bandymus visame pasaulyje ir yra dabartinių tyrimų bei gydymo rekomendacijų pagrindas.
Šiuos apibrėžimus naudojo Rasmuseno ir Kopenhagos grupė fiksuodama migrenos ir įtampos tipo galvos skausmų paplitimo
duomenis ).  Du JAV pagal tą pačią metodiką atlikti nacionaliniai tyrimai, kuriuos skiria 10 metų, parodė, kad per pastarąjį dešimtmetį
migrenos paplitimas ir pasiskirstymas išliko stabilus, o su migrena susiję negalavimai išlieka svarbūs ir paplitę. Sergančiųjų migrena
skaičius išaugo nuo 23,6 mln. 1989 m. iki 27,9 mln. 1999 m. proporcingai populiacijos augimui. Migrena serga 18,2 proc. moterų
ir 6,5 proc. vyrų. Maždaug kas penktame kas ketvirtame namų ūkyje yra bent vienas migrena sergantis narys. Migrena dažniau serga
baltaodžiai negu juodaodžiai ir ji atvirkščiai proporcinga namų ūkio pajamoms. Dažniau serga žmonės nuo 12 iki 40 metų, vėliau abiejų lyčių sergančiųjų skaičius mažėja. Daugiau kaip pusė respondentų nurodė, kad stiprus galvos skausmas iš esmės trukdo užsiimti bet kokia veikla arba priverčia ilsėtis lovoje. Maždaug trečdalis per pastaruosius 3 mėnesius dėl migrenos bent 1 dieną nėjo į darbą arba į mokyklą.